2016 m. rugpjūčio 26 dieną Telšių vyskupijos diecezinėje, seniausioje Vakarų Lietuvoje Šv. Kazimiero šventovėje Vėžaičiuose vyko tradiciniai Šv. Kazimiero, Lietuvos ir lietuvių jaunimo globėjo, relikvijų perkėlimo atlaidai. Šis minėjimas lietuvių jaunimui buvo įvestas pop. Pijaus XII 1948 metais.
Nuo ryto į Vėžaičius rinkosi jaunimas iš visos Telšių vyskupijos, o jaunimo grupes lydėjo parapijų kunigai bei tikybos mokytojai ir katechetai, vyko sutikimas ir dalyvių registracija.
Nuo 10 val. Vėžaičių Kultūros centre apie šimtas jaunų žmonių susibūrė konferencijai – susitikimui su žurnalistu, knygų autoriumi, mąstytoju ir katalikybės apologetu Tomu Vilucku iš Palangos. Kultūros centre jaunimas interaktyviu būdu bendravo su T. Vilucku, gvildendami temą: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“. Jaunimas analizavo klausimą kas yra meilė, kaip reikia mylėti, kokiais būdais reikia mylėti. Jauni žmonės turėjo puikią progą patys išsakyti savo mintis ir mąstymą minėtais klausimais, klausti prelegento ir išgirsti jo pateiktus atsakymus.
Konferencijos metu, jos dalyviai turėjo puikią progą klausytis gyvos muzikos, kurią profesionaliai atliko dvi instrumentalistės iš Klaipėdos, kurios grodamos arfa, gitara ir smuiku, padėjo klausytojams įsijausti į klasikinę muziką bei tradicinių giesmių melodijas.
Po konferencijos – susitikimo prieš 12 val. Šv. Mišias jaunimas meldėsi kalbėdami Rožinį, kurį, kaip ir Šv. Mišias, tiesiogiai transliavo Marijos radijas.
12 val. Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnyčioje, dicezinėje Telšių vyskupijos šventovėje, iškilmingai buvo aukojamos atlaidų Šv. Mišios, kurių koncelebrai vadovavo Telšių vyskupijos vyskupo generalvikaras kan. Remigijus Saunorius. Koncelebravo daugiau nei dvidešimt kunigų, kurių tarpe Telšių vyskupijos kurijos kancleris kun. Haroldas Šneideraitis, Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius kun. Ramūnas Norkus, Gargždų dekanato dekanas kan. Jonas Paulauskas ir kiti, Šv. Mišių liturgijoje patarnavo Telšių vyskupijos kurijos sekretorius diak. Donatas Litvinas, kuris perkaitė Evangeliją ir pasakė pamokslą. Šv. Mišių metu giedojo Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijos jaunimo choras, vadovaujamas vargonininko Petro Katauskio.
Šv. Mišių pradžioje kan. R. Saunorius kreipėsi į gausiai susirinkusius tikinčiuosius bei jaunimą, visus pasveikino, perduodamas žinią nuo, į atlaidus dėl objektyvių priežasčių negalėjusios atvykti, Telšių vyskupijos ganytojo vyskupo Jono Borutos SJ. Jo generalvikaras pakvietė visus jungtis į bendrą maldą ir priminė, jog savo malda, širdimi ir mintimis kartu su atlaidų dalyviais yra ir Telšių vyskupijos ganytojas.
Sakydamas pamokslą daik. D. Litvinas kalbėjo: „Brangūs broliai ir seserys susirinkę čia Vėžaičių šventovėje, mieli Marijos radijo klausytojai, Kalendoriniai vasarai skaičiuojant paskutines dienas, besibaigiant atostogų metui, po kurio jaunimas sugrįš į mokyklas, suaugusieji į darbus, esame vėl Viešpaties Jėzaus pakviesti kelionei, kelionei kurioje nestinga daug išbandymų ir iššūkių, bet kurioje taip pat apstu nuotykių. Mūsų išpažįstamas tikėjimas ir yra kelionė į kurią leidosi šv. Kazimieras, kurio palaikų perkėlimo šventę šiandien mes susirinkę čia minime. Evangelijos ištrauka, kurią girdėjome yra paimta iš Paskutinės mokinių vakarienės su Jėzumi scenos. Tai ypatingas laikas. Laikas, kuomet nuplovęs mokiniams kojas Jėzus duoda paskutinius pamokymus. Jėzus žino, jog netrukus visi jo išsirinkti bičiuliai pabėgs ir paliks Jį vieną, bet jis vis tiek ragina savo mokinius ir šiandien mus visus čia susirinkusius – džiaugtis ir mylėti. Svarbu nepamiršti, jog gyvenimo džiaugsmo ir tikros meilės iniciatorius visuomet yra Dievas. Jis visuomet pirmas eina ieškoti mūsų, kad apdovanotų meile ir viltimi, džiaugsmu ir laisve: Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau. Šv. Kazimieras gyvenęs XV a. pasižymėjo dideliu pamaldumu, šelpė vargšus, puoselėjo bei ugdė kitas dorybes. Neabejoju, jog tai jis darė patikėjęs Viešpaties žodžiais: Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu.Popiežius Jonas Paulius II teigia, jog: Visada sunkiausiais Bažnyčios istorijos momentais šventieji ir šventosios būdavo jos atsinaujinimo šaltinis ir pradžia.(JPII) Šv. Kazimieras nevertino ir netroško nieko labiau už Jėzų. Taip brangieji, ir mums šiandien reikia Jėzaus, nieko daugiau, vien Jo gana. Juk kalbėkime atvirai, gyvename pasaulyje kupiname neramumų, sumaišties ir nežinios. Valstybės valdymą patikime žmonėms su abejotinu išsilavinimu ar reputacija, kurie akivaizdžiai siekia tik sau naudos ir asmeninių interesų patenkinimo. Žodžiu tolerancija pridengiame nuodėmę, kuri katekizme įvardijama kaip ta, kuri šaukiasi dangaus keršto. Kunigas užpuolamas ir nužudomas ne kur kitur, bet bažnyčioje pamaldų metu. Tad dabar turbūt kaip niekada anksčiau mums vėl reikia gailestingo ir tikrai mus mylinčio Jėzaus, ramybės ir taikos Karaliaus, kurį sekdamas Kazimieras suprato, jog svarbiausia Kristaus mokinio savybė yra mokėjimas tarnauti, o ne karaliauti. Aukoti savo gyvenimus dėl kitų, o ne ieškoti vien sau naudos ir patogumų. Kiekvienas žmogus, jaunas ar senas, nori būti mylimas. Šiandien žmogus yra dažnai gundomas tenkintis meilės pakaitalais: abejotinos draugystės, įvairios linksmybės po kurių seka skaudžios pasekmės. Šv. Kazimieras mums rodo tikros, autentiškos meilės pavyzdį, pats pirmiausia mylėdamas ir iš tos meilės aukodamas savo gyvenimą tarnavimui žmonėms ir Dievui.Būdamas karalaitis nepaisant savo aukštos kilmės ir padėties, jis visu savo gyvenimu rodė, jog yra tik vienas tikrasis karalių Karalius – Jėzus Kristus. Ir šioje vietoje išdrįskime paklausti savęs, o kas yra mano gyvenimo karalius? Labai dažnai savo gyvenimo „karaliais“ žmonės padaro kitus asmenis, daiktus, pinigus ar principus, kuriais seka ir klauso mieliau nei Viešpačiu. Bažnyčią kaltina, jog užkrauna nepakeliamas įvairių įsakymų laikymosi naštas. Daug patrauklesnis žmonėms atrodo gyvenimas, kuomet gali svaigintis alkoholiu, gyventi palaidai, stovėjimas su pilnais prekių krepšiais per naujų prekybos centrų atidarymą atrodo prasmingesnis ir įdomesnis laiko praleidimo būdas nei pabūvimas su šeima ar dalyvavimas sekmadienio Mišiose. Visi šie dalykai žmones daro „laisvais“ ir „nepriklausomais“, nei Jėzaus nepopuliarus siūlymas - ypač šiandien – būti jo draugu. Kitą vertus, visa ši mano paminėta hedonistinė kartoteka, padaro žmogų laimingą. Tik klausimas: kokia kaina? Ir kiek laiko ta laimė tęsis? Nesiremdamas jokia statistika, tik žvelgdamas retkarčiais į didžiuosius naujienų portalus drįstu teigti, kad kaina aiški: skyrybos, savižudybės, depresijos, priklausomybės. Pabrėžiu, kad tai mano asmeninė nuomonė, apie laisvą ir nepriklausomą gyvenimą be Jėzaus. Kiekvieną kartą, kada ne Kristus yra mūsų gyvenimo centrinė figūra, tai jo vietą užima kažkoks stabas, kuris veda į nuodėmę, į mirtį. Katalikų Bažnyčia, įkurta mūsų Viešpaties, gyvuoja jau du tūkstančius metu. Tačiau per šį ilgą laikotarpį ji yra patyrusi ir vis dar patiria ne vieną sukrėtimą, ne vieną skaudžią pamoką. Ir galėtume klausti: kokia tai pamoka? Ką galima iš jos pasimokyti? O atsakymas labai paprastas. Kiekvieną kartą, kada Bažnyčia skelbė ar rodė ne į Jėzų Kristų, po to visuomet sekdavo sunkumai. Visuomet kada nebežvelgiama į Viešpaties veidą, nebesiklausoma jo balso ir nebesekama juo, ateina skaudi išbandymų naktis. Šventasis Kazimieras buvo gundomas išsižadėti savo idealų, garbingų ir aukštų tikslų, nes labiau už viską brangino širdies ir kūno tyrumą. Neretai nesuprastas ir apkalbinėjamas, (pašiepiamas ir pajuokiamas) jis liko ištikimas Jėzui, tam kuris suteikia tikrą gyvenimo džiaugsmą ir prasmę. Kazimieras liko ištikimas Viešpačiui, nes jis tapo Jėzaus draugu. Evagrijus, vienas iš dykumos tėvų sakydavo: pašalinkite pagundas, ir niekas nebus išganytas. Kiekvienas iš mūsų esame nuolat gundomi ir išbandomi, dažnai patiriame sunkumų, jaučiamės vieniši ir apleisti. Tačiau tokius momentus reiktų išnaudoti dar labiau save aukojant Dievui ir tarnaujant kitiems žmonėms, daugiau skiriant laiko maldai, kaip tai darė ir šv. Kazimieras. Taip bijome būti vieni ir likti nesuprasti, o kaip manote kaip jautėsi ir ką kalbėdavo apie karalaitį Kazimierą, kuomet atrasdavo jį rytais mieganti prie bažnyčios durų? Jis nepaisė kitų žmonių kalbų ir nuomonių, nes labiau už viską brangino draugystę su Jėzumi. O jeigu Dievas su mumis, tada ko bijoti?! Jėzus paskutinės vakarienės metu sako mokiniams, kurie netrukus išsibėgios ir paliks jį, mylėkite vieni kitus / aš jus draugais vadinu. Tuo ir mums jis pasako, jog nepaisant mūsų žmogiško ribotumo ir silpnumo, mūsų nuodėmingumo ir neištikimybes jam, Viešpats mums lieka ištikimas ir visada mūsų laukia sugrįžtant, ne jis myli ir vadina mus savo draugais. Brangūs broliai ir seserys, mielas jaunime! Kad taptume Jėzaus draugu nereikia baigti mokyklos ar universiteto, turėti mokslinį laipsnį, būti turtingu ar turėti pažinčių su galingais ir įtakingais asmenimis. Pasirodo esminis draugystės su Jėzumi kriterijus yra meilė ir laisvė. Meilė vieni kitiems ir laisvė nuo mano minėtų atributų, kurie šiandien taip vertinami žmonių akyse: karjera, pinigai, garbės troškimas, abejotinos draugystės. Tai žmogų įspraudžia į rėmus, paverčia vergu, o Jėzus su mumis nori tokio santykio, kuris vadinamas draugyste. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu. Didžiuokimės ir liudykime kitiems, jog turime nepaprastą draugą, tokį, kuris nepaisant visko mus myli ir niekada nepalieka. Visi norime būti galingi ir įtakingi, turtingi ir gražūs, o ar norime tapti šventais? Turtus galima greitai prarasti, jaunystės grožis praeina, kitaip sakant visą tai laikina. O šventumas į kurį esme Viešpaties kviečiami yra amžinas. Maldos gyvenimas, sekmadienio Šv. Mišių šventimas savo bendruomenėse, kasdienis Biblijos skaitymas, kuriame slypi visa tikroji gyvenimo išmintis yra priemonės darančios mus kitokiais, priemonės, kuriomis pats Dievas formuoja mūsų gyvenimą, ir tokiu būdu užkertame kelią, kad mūsų gyvenimus formuotu viešoji nuomonė, pigios reklamos įvairūs kiti dalykai, kurie mus griauna iš vidaus ir išbarsto. Švč. Mergele Marija, užtark pas savo Sūnų Lietuvos jaunimą ir visus žmones, kad jie vis labiau vertintų ir brangintų tas dorybes, kuriomis gyveno šventasis karalaitis Kazimieras. Kad vis labiau puoselėtume kūno tyrumą, proto blaivumą, širdies gerumą ir dosnumą. Kad mylėtume vieni kitus be išskaičiavimų ir naudos siekimo, taip kaip mus myli mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Amen.“
Po Šv. Mišių vyko Eucharistinė procesija, o po visų pamaldų atvykusiam jaunimui, juos lydėjusiems vadovams, atvykusiems kunigams, konferenciją vedusiam rašytojui T. Viluckui, Šv. Mišių metu giedojusiam Gargždų parapijos jaunimo chorui ir Šv. Mišioms vadovavusiam kan. R. Saunoriui padėkojo Telšių vyskupijos Jaunimo centro direktorius, Vėžaičių Šv. Kazimiero parapijos ir Telšių vyskupijos diecezinės šventovės rektorius kun. Viktoras Daujotis. Jis pasidžiaugė atlaidais, kvietė visus dėkoti Dievui už praėjusią vasarą ir visiems palinkėjo Dievo palaimos prieš pradedant naujuosius mokslo ir studijų metus.
Po kun. V. Daujočio padėkos žodžių jaunimas gėlių puokštes padėkos vardan įteikė T. Viluckui ir generalvikarui kan. R. Saunoriui, kuris taip pat buvo pasveikintas ir su ką tik praėjusiu jo gimtadieniu, sugiedota ir laiminimo giesmė.
Po visų iškilmių Šventovėje, atlaidų dalyviams buvo surengta agapė, kurios metu jaunimas turėjo puikią progą pabendrauti ir pasidalinti jiems paruoštu maistu – koše, kurią išvirė ir susirinkusiems dalino Vėžaičių parapijos tikintieji su Vėžaičių miestelio vaikų darželio bendruomenės pagalba.
Po tradicinio Telšių vyskupijos jaunimo susitikimo Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnyčioje – diecezinėje Šventovėje, per Šv. Kazimiero garbei skirtus atlaidus, visi grįžta į savo parapijas, namus bei mokyklas su nauju vidiniu užsidegimu – gyventi ir dirbti, melstis ir aukotis dėl kilnių tikslų taip, kaip tai darė šventasis Karalaitis Kazimieras.
Šv. Kazimierai, laimink mūsų Tėvynę Lietuvą ir mūsų tautos jaunimą!
Kan. teol. lic. Andriejus Sabaliauskas
